Pelėda Drūlija: pasakos, kurios auga kartu su vaikais
Trepsėjome „NE NE NE“, dundėjome su griaustiniu ir augome kartu su Drūlija. Kodėl šios lietuviškos terapinės pasakos užima ypatingą vietą Pasakio šeimos knygų lentynoje?
Ar galima išmokti kantrybės ieškant jos miške? Susidraugauti su griaustiniu? O gal įveikti dieną, kai viskas yra NE? Ingos Narijauskienės sukurta pelėda Drūlija jau ne vienerius metus padeda mažiesiems skaitytojams pažinti savo jausmus, atrasti pasaulį ir suprasti, kad net didžiausi vaikystės rūpesčiai gali virsti nepaprastais nuotykiais.
Yra knygų, kurias perskaitome ir padedame į lentyną. Yra tokių, prie kurių sugrįžtame ne kartą. O yra ir tokių, kurios taip įauga į šeimos gyvenimą, kad jų veikėjai tampa beveik namiškiais.
Pasakio šeimoje viena tokių – pelėda Drūlija.
Su ja susipažinome, kai vaikams buvo vos vieneri. Per tuos metus kartu su Drūlija trepsėjome ir kartojome „NE, NE, NE!“, dundėjome lyg griaustinis Dundulis, ieškojome kantrybės ir leidomės į daugybę kitų nuotykių.
Šiandien mūsų namų bibliotekoje puikuojasi visa Drūlijos knygų kolekcija – su pačios autorės autografais.
Todėl apie šias knygas norisi papasakoti ne vien kaip apie vertingas vaikų literatūros naujienas, bet ir kaip apie istorijas, su kuriomis augome patys.
Kaip gimė pelėda Drūlija?
Drūlijos kūrėja – Inga Narijauskienė. Tačiau jos pasakos iš pradžių nebuvo sumanytos kaip knygų serija.
Jos gimė namuose, sekant istorijas pačios autorės vaikams. Vienos atsirasdavo spontaniškai, reaguojant į vaikų nuotaikas ir kasdienius nutikimus, kitos buvo kuriamos apgalvojant, kaip mažiesiems suprantamai perteikti svarbias gyvenimo pamokas.
Juk vaikystėje net ir visai nedidelis įvykis gali atrodyti milžiniškas: šiandien nesinori eiti į darželį, rytoj baisu griaustinio, o poryt sunku sulaukti Kalėdų.
Suaugusiajam tai gali atrodyti smulkmenos. Vaikui – visas pasaulis.
Ir būtent į šį pasaulį įžengia Drūlija.
Terapinės pasakos – kai pamokymas tampa nuotykiu
Drūlijos pasakos vadinamos terapinėmis. Tačiau šis žodis neturėtų išgąsdinti tėvų ar sukelti įspūdžio, kad jų laukia sausas auklėjimo vadovėlis.
Priešingai – jose daug žaismės, fantazijos, juokingų garsų, netikėtų veikėjų ir gyvo pasakojimo.
Kiekviena istorija paliečia vaikams pažįstamą situaciją: pyktį, baimę, nuobodulį, nekantrumą, nenorą tvarkytis ar sunkumus užmiegant.
Tačiau užuot tiesiai nurodžiusios, kaip vaikas privalo elgtis, pasakos leidžia jam stebėti Drūliją, kartu su ja patirti sunkumus ir atrasti galimus sprendimus.
Čia slypi viena didžiausių jų stiprybių.
Vaikas nėra vien mokomas. Jis kviečiamas dalyvauti pasakojime.
Terapinės pasakos gali padėti kalbėtis apie emocijas ir kasdienius sunkumus, nors jos, žinoma, nepakeičia profesionalios pagalbos, kai jos reikia.
Septynios knygos – septynios kelionės po vaikystės pasaulį
Šiuo metu Drūlijos pasaulį sudaro septynios knygos. Kiekvienoje jų pasakojama apie skirtingas vaikystės patirtis, todėl nebūtina pradėti nuo pirmosios – galima rinktis pagal tai, kas vaikui šiuo metu aktualiausia.
1. „Pelėda Drūlija ir diena NE“
Apie pyktį, baimes ir didžiąsias mažų vaikų emocijas.
Ar pažįstate tokį rytą, kai viskas negerai? Nesinori rengtis, valgyti, eiti į darželį, o į kiekvieną pasiūlymą norisi atsakyti vienu vieninteliu žodžiu – NE!
Tokios dienos aplanko ir Drūliją.
Knygoje taip pat pasakojama apie susitikimą su griaustiniu ir paslaptingos vietos KAŽKUR paieškas.
Šios istorijos padeda vaikams pažinti savo emocijas, kalbėtis apie baimes ir atrasti būdų nusiraminti.
Pasakio šeimos prisiminimas: garsus trepsėjimas ir ritmingas „NE, NE, NE!“ buvo neatsiejama mūsų skaitymo dalis. O griaustinis Dundulis – vienas tų veikėjų, kurie ilgam pasilieka vaikų atmintyje.
2. „Kaip pelėda Drūlija kantrybės ieškojo“
Apie laukimą, savarankiškumą ir rūpinimąsi kitais.
Kantrybė – keistas dalykas. Visi suaugusieji jos prašo, bet kur ji gyvena ir kaip ją surasti?
Drūlija leidžiasi ieškoti atsakymo.
Kitose istorijose ji susipažįsta su Šmikiu ir mokosi pradžiuginti savo draugus.
Šioje knygoje susipina kantrybės ugdymas, asmeninės higienos įpročiai, empatija ir gebėjimas pastebėti kitus.
Knygoje yra ir Geniukų lopšinė, tinkanti ramiam vakaro skaitymui.
3. „Diena, kai pelėdai Drūlijai buvo NUO-BO-DU“
Apie nuobodulį, kūrybiškumą ir džiaugsmą dalytis.
Ką daryti, kai nėra ką veikti?
Šiandien, kai vaiką dažnai supa ekranai, žaislai ir nesibaigiančios pramogos, toks klausimas gali skambėti beveik neįtikėtinai.
Tačiau Drūlija atranda, kad nuobodulys nebūtinai yra priešas. Kartais jis tampa kūrybiškumo pradžia.
Knygoje taip pat pasakojama apie prisiminimų saugojimą ir ypatingą Siurprizų dieną, kai miško gyventojai stengiasi pradžiuginti vieni kitus.
Tai istorijos apie savarankiškumą, vaizduotę ir gebėjimą kurti džiaugsmą ne tik sau, bet ir kitiems.
4. „Pelėda Drūlija ir žiovuliukai“
Apie miegą, sapnus ir ramų atsisveikinimą su diena.
Ne visi vaikai lengvai užmiega. Vieniems nesinori nutraukti žaidimų, kitiems baisu tamsos, treti nenori likti vieni su savo sapnais.
Ši Drūlijos knyga visa skirta miegui.
Penkiose istorijose mažieji susipažįsta su žiovuliukais, sapnarožėmis ir stebuklingu mišku, o kartu atranda miegą kaip jaukų, saugų ir laukiamą susitikimą.
Pasakos kviečia kurti savus vakaro ritualus, mokytis nurimti ir kalbėtis apie nemalonius sapnus.
Knygos pabaigoje esantis eilėraštis „Vakaro draugas“ gali tapti šeimos lopšine.
5. „Pelėdos Drūlijos Kalėdos, sirgalai ir kiti reikalai“
Apie pirmuosius iššūkius, ligą ir šventės laukimą.
Šioje knygoje sutinkame dar visai mažą Drūliją.
Ji mokosi skraidyti, patiria sirgadienį ir nekantriai laukia Kalėdų.
Kiekvienas iš šių įvykių mažam vaikui gali tapti rimtu išbandymu.
Knygoje ypatingą vietą užima Drūlijos močiutė, kurios palaikymas, švelnumas ir pasitikėjimas padeda mažajai pelėdžiukei augti.
Tai pasakojimai apie rūpestį, atkaklumą ir saugumo jausmą, kurį vaikui suteikia artimas žmogus.
6. „Pelėda Drūlija ir PO TO“
Apie atidėliojimą, atsakomybę ir bendravimą.
„Padarysiu po to!“
Turbūt kiekvienuose namuose šie žodžiai girdimi ne kartą.
Drūlija taip pat nusprendžia viską atidėti vėlesniam laikui. Tik ar toks sprendimas visada geras?
Kitose knygos istorijose ji susipažįsta su naujais kaimynais ir švenčia gimtadienį.
Šios pasakos kalba apie savarankiškumą, atsakomybę, bendradarbiavimą ir gebėjimą susikurti šventę.
Jos ypač artimos vaikams, kurie jau nori daugiau sprendimų priimti patys, bet dar tik mokosi suprasti savo pasirinkimų pasekmes.
7. „Kaip pelėda Drūlija straublio užsimanė“
Apie norus, atkaklumą ir pasitikėjimą savimi.
Kartais labai norisi turėti tai, ką turi kiti. Net jeigu esi pelėda, o užsimanai dramblio straublio!
Naujausioje Drūlijos knygoje mažoji veikėja susiduria su neįprastu noru, atranda naują žodį ir mokosi reaguoti į baisų triukšmą.
Šios istorijos padeda pažinti savo galimybes, ugdyti pasitikėjimą savimi, atkaklumą ir emocijų valdymo įgūdžius.
O svarbiausia – kviečia suprasti, kad nebūtina būti panašiam į kitus, kad būtum vertingas.
Visos septynios knygos vienoje vietoje
- 1
Pelėda Drūlija ir diena NE1 knyga. Apie pyktį, baimes ir emocijas Noriu perskaitytiŽiūrėti knygą → - 2
Kaip pelėda Drūlija kantrybės ieškojo2 knyga. Apie laukimą ir rūpinimąsi kitais Noriu perskaitytiŽiūrėti knygą →
- 3
Diena, kai pelėdai Drūlijai buvo NUO-BO-DU3 knyga. Apie nuobodulį ir kūrybiškumą Noriu perskaitytiŽiūrėti knygą →
- 4
Pelėda Drūlija ir žiovuliukai4 knyga. Apie miegą ir sapnus Noriu perskaitytiŽiūrėti knygą →
- 5
Pelėdos Drūlijos Kalėdos, sirgalai ir kiti reikalai5 knyga. Apie ligą ir šventės laukimą Noriu perskaitytiŽiūrėti knygą →
- 6
Pelėda Drūlija ir PO TO6 knyga. Apie atidėliojimą ir atsakomybę Noriu perskaitytiŽiūrėti knygą →
- 7
Kaip pelėda Drūlija straublio užsimanė7 knyga. Apie norus ir pasitikėjimą savimi Noriu perskaitytiŽiūrėti knygą →
Pasakos, kurios skamba
Vienas iš Drūlijos knygų išskirtinumų – jų kalba.
Tai tekstai, kurie prašosi būti skaitomi balsu.
Čia žodžiai trepsi, dunda, šlama, kartojasi ir žaidžia. Pasakojimas dažnai įgyja ritmą, o vaikai tampa nebe vien klausytojais, bet ir dalyviais.
Tokios istorijos ypač tinkamos ankstyvajam skaitymui, kai mažylis dar negali pats perskaityti nė vieno sakinio, tačiau jau gali atkartoti garsus, parodyti veikėjus ar kartu su tėvais suvaidinti nedidelį pasakos epizodą.
Ne mažiau svarbios ir iliustracijos.
Pirmąsias dvi knygas iliustravo Justė Maldžiūnaitė, o trečiąją ir vėlesnes – Agnė Laurinavičiūtė-Liakienė.
Jų piešiniuose Drūlijos pasaulis pilnas mažų detalių, kurias galima tyrinėti net ir tada, kai istorija jau seniai pažįstama.
Kodėl Drūlija liko mūsų namuose?
Gera vaikų knyga nebūtinai turi stebinti sudėtingu siužetu ar didingais herojų žygdarbiais.
Kartais jos vertė slypi gebėjime mažą kasdienybės įvykį paversti dideliu vaiko atradimu.
Drūlijos pasakose vaikas atpažįsta save: užsispyrusį, išsigandusį, nekantraujantį, džiaugsmingą, kartais piktą, bet visada smalsų ir besimokantį.
Ir galbūt todėl prie šių istorijų norisi sugrįžti.
Pasakio šeimoje Drūlija gyvena jau daugelį metų. Vaikai paaugo, keitėsi jų mėgstamos knygos, bet išliko prisiminimas apie bendrą trepsėjimą, dundėjimą ir mažą pelėdą, kuri padėjo suprasti didelius dalykus.
Jeigu auginate mažąjį skaitytoją, galbūt verta ir jūsų namuose palikti vietos Drūlijai.
Daugiau apie autorę ir knygas – oficialioje svetainėje: drulija.lt. Autorė knygas parduoda ir tiesiogiai, o Autorės laišką skaitytojams rasite čia.
Pasakio šeimos skaitymo patirtis – asmeninis šio straipsnio papildymas.